Tinklaraštis

Ateidami į šį pasaulį, iš gamtos gauname dovaną – pojūčius. Ir galimybę juos lavinti. Tobulindami klausą, regėjimą, uoslę, skonį, pradedame jausti niuansus - pustonius, atspalvius, poskonius... Kam to reikia? Nes lavindami jusles (per meną, stebėseną, detales) gauname vertingų foninių žinių, kurios keičia pasaulio matymo perspektyvą: kai išmokstame ką nors geriau suprasti ar pajausti, pasaulis mus netikėtai nustebina ir dosniai apdovanoja. Atsiranda amžinos jaunystės efektas. Vos ištarę: „Tai įdomu!”, gauname signalą judėti toliau. Nesvarbu, kiek mums metų – trisdešimt ar aštuoniasdešimt, „persijungimas“ iš pasyvios būsenos į aktyvią, nuolatinis foninių žinių gilinimas ir plėtimas padeda jausti nenutrūkstamą susidomėjimą gyvenimu, pamatyti pasaulį vis kitokį.

Būtent siekis pamatyti pasaulį kitaip atvėrė kelią didiesiems moksliniams atradimams. Albertas Einšteinas, Nilsas Boras, Verneris Heisenbergas studijavo ne tik fiziką. Jie domėjosi filosofija, literatūra, tapyba, muzika – buvo plataus foninio konteksto žmonės. Jie gretino Antikos teatrą, filosofines koncepcijas, Šekspyro, Servanteso kūrinius, Rembranto, Sezano paveikslus – visa tai padėjo jiems intuityviai suvokti neįtikėtinus dalykus.

Tačiau foninės žinios neveikia tiesiogiai, linijiniu būdu. Jei perskaitysime Sofoklį, Platoną, Dostojevskį, nuvyksime į Amsterdamo nacionalinį muziejų, tai dar nereikš, kad atrasime naują fizikos dėsnį. Foninis žinojimas kuriasi tarsi sfera, kuri, jei sąmoningai ja naudosimės, leis pamatyti tai, ko nemato kiti. Pajusti niuansus, kurių nejaučia kiti. Kaip sakė analitinės filosofijos „klasikas“ Šerlokas Holmsas, pasaulis kupinas akivaizdumų, kurių niekas nepastebi. Foninis žinojimas leidžia pastebėti tuos akivaizdumus. Tai ir yra atradimas, naujumas, intuicija. Galima sakyti, kad foninis žinojimas suteikia galimybę pamatyti vientisą vaizdą.

Parengta pagal filosofo Andrejaus Baumeisterio (Andrii Baumeister) paskaitą „Kaip atskleisti savyje paslėptas žinias ir išmokti jas įgyvendinti“ (ištrauka)